Terapinės sritys

Reumatoidinis artritas

Kas tai yra reumatoidinis artritas?

Artritu yra vadinamas sąnarių uždegimas. Reumatoidinis artritas (RA) – tai dažna artrito forma, pasireiškianti maždaug 1 iš 100 gyventojų tam tikrame gyvenimo laikotarpyje. Šia liga gali susirgti bet kuris asmuo. Liga nėra paveldima. Ji gali išsivysyti bet kuriama amžiuje, tačiu dažniausiai žmonės suserga būdami 40-70 metų. RA 2-3 kartus dažniau serga moterys nei vyrai.

Reumatoidinis artritas sukelia sąnarių uždegimą, skausmą, patinimą. Ilgainiui nuolatinis uždegimas gali pažeisti sąnarius. Ligos sunkumas gali kisti nuo lengvos iki sunkios formos.

Sąnarių apibūdinimas

Sąnarys – tai dviejų kaulų susijungimo vieta. Sąnariai leidžia žmogaus kūnui judėti ir lankstytis įvairiose dalyse.

Kaulų galus dengia kremzlinis audinys. Tarp sąnarį sudarančių dviejų kaulų kremzlinių paviršių yra nedidelis kiekis tiršto skysčio, vadinamo sinoviniu skysčiu. Šis skystis „sutepa“ sąnarį ir dėl to kaulai gali lengviau judėti.

Sinovinų skystį gamina sinovinis dangalas. Šis dangalas – tai sąnario paviršių išklojantis audinys. Išorinė sinovinio dangalo dalis vadinama sąnario kapsule. Sąnario kapsulė – tai tvirtas darinys, suteikiantis sąnariui stabilumo ir apsaugantis, kad sąnarį sudarantys kaulai neišnirtų. Aplinkiniai raiščiai ir raumenys taip pat padeda užtikrinti sąnario stabilumą ir jo funkciją.

Kas sukelia reumatoidinį artritą?

RA laikomas autoimunine liga. Žmogaus imuninė sistema normaliai gamina antikūnus (nedidelius baltymus), kurie padeda kovoti su bakterijomis, virusais ir kitais mikroorganizmais. Autoimuninėmis ligomis sergantiems žmonėms jų imuninė sistema pradeda gaminti antikūnus prieš paties organizmo audinius. Nėra tiksliai žinoma, kodėl taip atsitinka. Kai kurie žmonės turi polinkį sirgti autoimuninėmis ligomis. Šiems žmonėms kai kurie veiksniai gali išprovokuoti jų imuninę sistemą kovoti su paties organizmo audiniais.

RA sergančių asmenų organizme gaminami antikūnai prieš sinovinų dangalą (kiekvieno sąnario vidinį paviršių dengiantį audinį). Tai sukelia uždegimą sąnario viduje ir aplink jį. Ilgainiui uždegimas gali pažeisti sąnarį, kremzlę ir netoli sąnario paviršiaus esančią kaulo audinio dalį.

Kokie sąnariai pažeidžiami sergant reumatoidiniu artritu?

Dažniausiai pažeidžiami smulkūs pirštų, nykščių, riešų, pėdų, čiurnų sąnariai. Tačiau gali būti pažeisti taip pat ir kiti sąnariai. Rečiau liga apima klubų, pečių, alkūnių ir kaklo sąnarius. Dažnai pažeidimas būna simetriškas, abiejose kūno pusėse. Taigi, pavyzdžiui, jei pažeidžiamas dėšiniosios rankos sąnarys, dažnai pažeidžiamas ir tas pats kairiuosios rankos sąnarys. Kai kuriems pacientams liga pažeidžia tik kelis sąnarius, o kitiems – apima daugelį sąnarių.

Kokie reumatoidinio artrito simptomai?

Sąnario pažeidimo simptomai

  • Dažniausiai pažeistų sąnarių simptomai yra skausmas ir sustingimas. Sąnarių sustingimas paprastai ryškiausias būna rytais arna pacientui pailsėjus. Uždegimas sukelia patinimą aplink pažeistus sąnarius.

Kiti simptomai

  • Maždaug 1 iš 4 pacientų atsiranda mažų neskausmingų gumbelių. dažniausiai jie atsiranda odoje aplink alkūnes ir dilbiuose; paprastai jie nesukelia pažeidimų.
  • Gali pasireikšti uždegimas aplink sausgysles. Šis procesas vyksta dėl to, kad sausgyslės dengiantis audinys panašus į sąnarius dengiantį sinovinį dangalą.
  • Dažnai pasireiškia mažakraujystė ir nuovargis.
  • Kartais pasireiškia karščiavimas, bendras negalavimas, mažėja kūno svoris, atsiranda raumenų maudimas ir skausmas.
  • Retais atvejais uždegimas vystosi kitose organizmo dalyse, pavyzdžiui, plaučiuose, širdyje, kraujagyslėse ar akyse.

Gydymas

Reumatoidinio artrito gydymas yra kompleksinis, ilgalaikis ir turėtų būti pradėtas kuo anksčiau. Labai svarbu laiku kreiptis į gydytoją pagalbos, konsultuotis su reumatologu, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir parinktas kiekvienam konkrečiam pacientui labiausiai tinkantis gydymas, atsižvelgiant į ligos aktyvumą, kitas buvusias ir esamas ligas, jų gydymui vartojamus medikamentus.

Gydant reumatoidinį artritą labai svarbus medikamentinis gydymas. Išskiriamos kelios medikamentų grupės.

Didelė vaistų grupė – tai nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Tai bene dažniausiai reumatologijoje vartojami vaistai, simptomiškai slopinantys uždegimą, skausmą ir patinimą. Šiai grupei priklauso labai daug medikamentų: ibuprofenas, naproksenas, meloksikamas, diklofenakas, aceklofenakas, piroksikamas, indometacinas, ketoprofenas, nimesulidas, celekoksibas, etorikoksibas, lornoksikamas ir kiti.

Visi nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo turi bendrų teigiamų savybių (mažina skausmą, patinimą, kūno temperatūrą) ir šalutinių reiškinių (veikia virškinamąjį traktą, inkstus). Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo šalutiniai poveikiai virškinamajame trakte gali pasireikšti pykinimu, apetito nebuvimu, rėmens graužimu, pilvo skausmu. Ilgai ir didelėmis dozėmis vartojantiems nesteroidinius vaistus nuo uždegimo gali atsirasti inkstų pažeidimas, inkstų funkcijos nepakankamumas, krešėjimo sutrikimų, retais atvejais skauda ir svaigsta galva. Siekiant sumažinti šalutinių reiškinių tikimybę, pagal galimybę mažinamos nesteroidinių vaistų nuo uždegimo dozės, šiuos vaistus reikėtų derinti ir su skrandžio gleivinę saugančiais vaistais.

Steroidiniai hormonai – gliukokortikoidai (prednizolonas, metilprednizolonas) yra stiprūs priešuždegiminiai vaistai, vartojami artritui gydyti. Šių vaistų veiksmingumą lemia daugeliui uždegimo mechanizmų ir autoimuniniam procesui daromas poveikis. Vis dėlto šalutinių poveikių ir gydymo komplikacijų, kurias gali sukelti šie vaistai, yra taip pat daug, tad vartoti steroidinius hormonus reikia labai atsargiai, griežtai laikantis konkrečių indikacijų ir kontraindikacijų.

Aptartas gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir steroidiniais hormonais vadinamas simptominiu, nespecifiniu artrito gydymu. Tie vaistai slopina uždegimą, tačiau neveikia pačios ligos, nestabdo jos progresavimo. Todėl sergant reumatoidiniu artritu kartu su uždegimą slopinančiais preparatais skiriami ir lėtai veikiantys, ligą modifikuojantys vaistai, kurie yra sintetiniai ir biologiniai.

Sintetiniai ligą modifikuojantys vaistai (plakvenilis, sulfasalazinas, metotreksatas, leflunomidas) pradeda veikti lėtai, skiriami ilgam laikui. Šie vaistai veikia ligos eigą, slopindami imuninę sistemą stabdo jos progresavimą. Deja, jie neveikia tik vienos kurios nors imuniteto grandies, o bendrai slopina visą apsauginę organizmo sistemą, dėl to gali sumažėti organizmo atsparumas įvairioms infekcijoms. Išryškėjus virusinės ar bakterinės infekcijos požymiams, reikėtų laikinai nevartoti šios grupės vaistų. Siekiant išvengti vaistų sukeliamų šalutinių poveikių, reikia nuolat atlikti kraujo, šlapimo tyrimus. Jei paskirtas plakvenilis, bent kartą per metus reikėtų apsilankyti pas okulistą.

Kiekvienas reumatoidiniu artritu sergantis pacientas turėtų būti gydomas bent vienu ligą modifikuojančiu vaistu. Išimtys galimos, jeigu yra visiška ligos remisija arba gretutinės ligos bei gydymo komplikacijos neleidžia vartoti nė vieno ligą modifikuojančio vaisto. Gydymą šiais preparatais reikia pradėti anksti, kad būtų išvengta sąnarių destrukcijos.

Pastaraisiais metais labai daug pasiekta kuriant ir diegiant į klinikinę praktiką biologinius vaistus. Tai – biologinės medžiagos (baltymai, antikūnai), paprastai gaminamos organizmo imuninės sistemos baltųjų kraujo kūnelių, galinčios specifiškai paveikti vienos kurios nors imuninės ląstelės ar imuninio faktoriaus koncentraciją.

Šie vaistai i vartojami kartu su metotreksatu ir skiriami būtent tiems ligoniams, kuriems gydymas vien metotreksatu ar kartu su kitais sintetiniais ligą modifikuojančiais vaistais buvo neveiksmingas. Jau pirmoji vaisto dozė sumažina sąnarių skausmą ir tinimą, rytinio sąstingio trukmę. Greitai gerėja ir laboratoriniai artrito aktyvumo rodikliai.

Biologinė terapija – revoliucija reumatologijoje, gydant reumatoidinį artritą. Ši terapija ligos neišgydo, bet ją užslopina. Tai labai stiprūs vaistai, jų gydomasis poveikis susijęs su stipriu uždegimo slopinimu. Tačiau šis gydymo būdas tinka ne kiekvienam sergančiajam.

Gydant bio­loginiais vaistais gali sumažėti kraujo kūnelių skaičius, prasidėti iki tol nepasireiškusi infekcija. Bene dažniausias biologinių vaistų sukeliamas šalutinis reiškinys yra infekcija, kuri šiuo atveju gali būti labai sunki ir kartais mirtina, o taip pat plaučių uždegimas, juostinė pūslelinė, sepsis. Prieš pradedant vartoti biologinius vaistus būtina pasitikrinti ar nesergama aktyvia ar latentine (neaktyvia) tuberkulioze. Siekiant išvengti rizikos, gydymo metu nuolat tiriamas kraujas, šlapimas, atliekama krūtinės ląstos rentgenograma.

Nors ir daug pasiekta konservatyvaus gydymo srityje, anksčiau ar vėliau lėtiniu artritu sergantiems ligoniams gali prireikti ir chirurginės pagalbos. Šiuo atveju pagalbą paprastai suteikia traumatologai – ortopedai, kai kiti gydymo metodai nesėkmingi.