Priešvėžinė imunoterapija

PRIEŠVĖŽINĖ IMUNOTERAPIJA

Dideli laimėjimai vėžio gydyme

Priešvėžinė imunoterapija veikia vidines imuninės sistemos jėgas ir skatina nuosavą žmogaus imunitetą kovoti su vėžiu. Priešvėžinė imunoterapija yra daugiausia vilčių teikiantis naujas vėžio gydymo metodas nuo pirmosios chemoterapijos atsiradimo 1940 metų pabaigoje.
Imuninė sistema yra labai stipri, turi atmintį, gali veikti ypač specifiškai. Žmogaus biologijoje imuninė sistema vaidina pagrindinį ir įvairiapusį vaidmenį, todėl ją veikiantys vaistai gali padėti pasiekti pilną, ilgalaikę remisiją arba išgydyti vėžį. Imuninę sistemą veikiantys priešvėžiniai vaistai sukelia nedaug nepageidaujamų reiškinių ar visai jų nesukelia, ji gali būti veiksminga nepriklausomai nuo vėžio tipo.
Dabar priešvėžinės imunoterapijos sritis kelia didelį susidomėjimą – joje aktyviai dirbama. Atsirado galimybė išpildyti dešimtmečiais trukusius pažadus atrasti, sukurti ir gaminti saugius ir efektyvius vaistus, kurie galėtų reikšmingai pakeisti su vėžiu kovojančių ligonių gyvenimą.

Kas yra priešvėžinė imunoterapija?

Imunoterapija yra nauja vėžio gydymui skirtų vaistų klasė, kuri kovai su vėžiu pasitelkia vidines imuninės sistemos jėgas. Dėl imuninės sistemos unikalumo šie vaistai gali efektyviau už dabar esamus gydymo metodus kovoti su vėžiu, sukelti ilgesnį gydymo atsaką ir mažiau nepageidaujamų reiškinių. Jie gali veikti įvairesnius vėžių tipus.

IMUNINĖS SISTEMOS PUSIAUSVYROS IŠLAIKYMAS

Žmogaus kūne nuolat vyksta sudėtingi procesai, kurie tai sustiprėja, tai susilpnėja – ši pusiausvyra padeda išlikti sveikiems.
„Mūsų organizmo imuninė sistema yra geriausias šio sudėtingo mechanizmo pavyzdys, – teigia bendrovės „Roche“ mokslininkas ir grupės vadovas Jeong Kim. – Imuninėse ląstelėse yra eilė molekulinių „stabdžių“ ir pusiausvyrą kontroliuojančių mechanizmų – jie gali aktyvuoti imuninę sistemą ir sustiprinti gynybą nuo svetimų dalelių arba slopinti jos veikimą, kad ji netaptų pernelyg aktyvi ir nepultų savų sveikų ląstelių.“

Svarstyklių nusvėrimas

Kai į organizmą patenka virusas arba bakterija, imuninė sistema dažniausiai sureaguoja labai greitai ir stipriai. Vėžys „elgiasi“ skirtingai – vėžio ląstelės yra labai panašios į sveikas ląsteles, todėl imuninė sistema suaktyvėja nepakankamai ir vėžio ląstelės gali daugintis ir nepastebėtos plisti po kūną.
Priešvėžinė imunoterapija turi pastumti imuninės sistemos pusiausvyrą į aktyvesnę pusę – imuninės ląstelės turi greičiau pulti piktybines ląsteles ir kuo mažiau veikti sveikąsias. Imuninė sistema yra labai sudėtinga, todėl jos pusiausvyrą į vieną ar kitą pusę galima pastumti įvairiais metodais. Kaip tai daroma?

T ląstelių aktyvinimas

Imunoterapijos tikslas yra pažaboti T ląstelių jėgą. T ląstelės yra imuninės ląstelės, kurios gali atpažinti ir užpulti navikines ląsteles.

Įsiterpimas į ląstelės ciklą

Imunoterapijos veikimą gali padėti suprasti priešvėžinio imuninio atsako ciklo modelis – efektyviam imuninės sistemos veikimui ir kovai su vėžiu reikia septynių žingsnių. Mūsų mokslininkai nagrinėja vaistus, veikiančius įvairius vėžio ciklo žingsnius. Dabar ypač domimasi poveikiu į septintą žingsnį (anti-PD-L1), kuriame papildomai aktyvinamos T ląstelės ir vyksta vėžio ląstelių atpažinimas.
„Imuninis vėžio ciklas yra tarsi kelio ženklas, padedantis surasti specifinius poveikio į imuninę sistemą būdus. Mes turime išsiaiškinti, kokie būdai veikia geriausiai“, – paaiškino Jeong Kim.

Imuninio signalo kontrolės inhibitoriai vėžiui gydyti

Svarbus imuninės sistemos vaidmuo yra normalių kūno ląstelių atskyrimas nuo „svetimų“. Dėl šio sugebėjimo imuninė sistema gali sunaikinti svetimas ląsteles, neliesdama savų. Šio proceso metu imuninė sistema naudojasi ant tam tikrų imuninių ląstelių esančiomis kontrolės molekulėmis – kad prasidėtų imuninis atsakas, šios molekulės turi aktyvuotis (arba neveikti).
Kai kada vėžinės ląstelės gali „pasinaudoti“ kontrolės molekulėmis, kad išvengtų imuninės sistemos puolimo. Vaistai, kurie veikia kontrolės molekules, teikia daug vilčių gydant vėžį.

Vaistai, veikiantys PD-1 arba PD-L1

PD-1 yra kontrolinis baltymas ant imuninių T ląstelių. Normaliai jis veikia kaip išjungiantis mygtukas – stabdo T ląsteles, kad jos nepultų organizmo ląstelių. Šis baltymas veikia prisijungęs prie baltymo PD-L1, esančio ant kai kurių sveikų (ir vėžinių) ląstelių. Kai PD-1 prisijungia prie PD-L1, T ląstelė gauna signalą atsitraukti nuo kitos ląstelės. Kai kurios piktybinės ląstelės turi didelius PD-L1 kiekius, todėl jos gali išvengti imuninės atakos.
Monokloniniai antikūnai, kurie veikia PD-1 arba PD-L1, gali blokuoti minėtų baltymų susijungimą ir paskatinti imunines ląsteles kovoti su vėžiu. Ištirta, kad šie vaistai gali būti labai veiksmingi gydant tam tikras vėžio rūšis.

LT/ONCO/0417/0015