Priešvėžinė imunoterapija

 

Dideli laimėjimai vėžio gydyme

Priešvėžinė imunoterapija veikia vidines imuninės sistemos jėgas ir skatina nuosavą žmogaus imunitetą kovoti su vėžiu. Priešvėžinė imunoterapija yra daugiausia vilčių teikiantis naujas vėžio gydymo metodas nuo pirmosios chemoterapijos atsiradimo 1940 metų pabaigoje.
Imuninė sistema yra labai stipri, turi atmintį, gali veikti ypač specifiškai. Žmogaus biologijoje imuninė sistema vaidina pagrindinį ir įvairiapusį vaidmenį, todėl ją veikiantys vaistai gali padėti pasiekti pilną, ilgalaikę remisiją arba išgydyti vėžį. Imuninę sistemą veikiantys priešvėžiniai vaistai sukelia nedaug nepageidaujamų reiškinių ar visai jų nesukelia, ji gali būti veiksminga nepriklausomai nuo vėžio tipo.
Dabar priešvėžinės imunoterapijos sritis kelia didelį susidomėjimą – joje aktyviai dirbama. Atsirado galimybė išpildyti dešimtmečiais trukusius pažadus atrasti, sukurti ir gaminti saugius ir efektyvius vaistus, kurie galėtų reikšmingai pakeisti su vėžiu kovojančių ligonių gyvenimą.

Kas yra priešvėžinė imunoterapija?

Imunoterapija yra nauja vėžio gydymui skirtų vaistų klasė, kuri kovai su vėžiu pasitelkia vidines imuninės sistemos jėgas. Dėl imuninės sistemos unikalumo šie vaistai gali efektyviau už dabar esamus gydymo metodus kovoti su vėžiu, sukelti ilgesnį gydymo atsaką ir mažiau nepageidaujamų reiškinių. Jie gali veikti įvairesnius vėžių tipus.

IMUNINĖS SISTEMOS PUSIAUSVYROS IŠLAIKYMAS

Žmogaus kūne nuolat vyksta sudėtingi procesai, kurie tai sustiprėja, tai susilpnėja – ši pusiausvyra padeda išlikti sveikiems.
„Mūsų organizmo imuninė sistema yra geriausias šio sudėtingo mechanizmo pavyzdys, – teigia bendrovės „Roche“ mokslininkas ir grupės vadovas Jeong Kim. – Imuninėse ląstelėse yra eilė molekulinių „stabdžių“ ir pusiausvyrą kontroliuojančių mechanizmų – jie gali aktyvuoti imuninę sistemą ir sustiprinti gynybą nuo svetimų dalelių arba slopinti jos veikimą, kad ji netaptų pernelyg aktyvi ir nepultų savų sveikų ląstelių.“

Svarstyklių nusvėrimas

Kai į organizmą patenka virusas arba bakterija, imuninė sistema dažniausiai sureaguoja labai greitai ir stipriai. Vėžys „elgiasi“ skirtingai – vėžio ląstelės yra labai panašios į sveikas ląsteles, todėl imuninė sistema suaktyvėja nepakankamai ir vėžio ląstelės gali daugintis ir nepastebėtos plisti po kūną.
Priešvėžinė imunoterapija turi pastumti imuninės sistemos pusiausvyrą į aktyvesnę pusę – imuninės ląstelės turi greičiau pulti piktybines ląsteles ir kuo mažiau veikti sveikąsias. Imuninė sistema yra labai sudėtinga, todėl jos pusiausvyrą į vieną ar kitą pusę galima pastumti įvairiais metodais. Kaip tai daroma?

T ląstelių aktyvinimas

Imunoterapijos tikslas yra pažaboti T ląstelių jėgą. T ląstelės yra imuninės ląstelės, kurios gali atpažinti ir užpulti navikines ląsteles.

Įsiterpimas į ląstelės ciklą

Imunoterapijos veikimą gali padėti suprasti priešvėžinio imuninio atsako ciklo modelis – efektyviam imuninės sistemos veikimui ir kovai su vėžiu reikia septynių žingsnių. Mūsų mokslininkai nagrinėja vaistus, veikiančius įvairius vėžio ciklo žingsnius. Dabar ypač domimasi poveikiu į septintą žingsnį (anti-PD-L1), kuriame papildomai aktyvinamos T ląstelės ir vyksta vėžio ląstelių atpažinimas.
„Imuninis vėžio ciklas yra tarsi kelio ženklas, padedantis surasti specifinius poveikio į imuninę sistemą būdus. Mes turime išsiaiškinti, kokie būdai veikia geriausiai“, – paaiškino Jeong Kim.

Imuninio signalo kontrolės inhibitoriai vėžiui gydyti

Svarbus imuninės sistemos vaidmuo yra normalių kūno ląstelių atskyrimas nuo „svetimų“. Dėl šio sugebėjimo imuninė sistema gali sunaikinti svetimas ląsteles, neliesdama savų. Šio proceso metu imuninė sistema naudojasi ant tam tikrų imuninių ląstelių esančiomis kontrolės molekulėmis – kad prasidėtų imuninis atsakas, šios molekulės turi aktyvuotis (arba neveikti).
Kai kada vėžinės ląstelės gali „pasinaudoti“ kontrolės molekulėmis, kad išvengtų imuninės sistemos puolimo. Vaistai, kurie veikia kontrolės molekules, teikia daug vilčių gydant vėžį.

Vaistai, veikiantys PD-1 arba PD-L1

PD-1 yra kontrolinis baltymas ant imuninių T ląstelių. Normaliai jis veikia kaip išjungiantis mygtukas – stabdo T ląsteles, kad jos nepultų organizmo ląstelių. Šis baltymas veikia prisijungęs prie baltymo PD-L1, esančio ant kai kurių sveikų (ir vėžinių) ląstelių. Kai PD-1 prisijungia prie PD-L1, T ląstelė gauna signalą atsitraukti nuo kitos ląstelės. Kai kurios piktybinės ląstelės turi didelius PD-L1 kiekius, todėl jos gali išvengti imuninės atakos.
Monokloniniai antikūnai, kurie veikia PD-1 arba PD-L1, gali blokuoti minėtų baltymų susijungimą ir paskatinti imunines ląsteles kovoti su vėžiu. Ištirta, kad šie vaistai gali būti labai veiksmingi gydant tam tikras vėžio rūšis.

LT/ONCO/0417/0015

Imunoterapijai 100 metų

 

Mintis panaudoti nuosavą organizmo imuninę sistemą kovai su vėžiu pirmą kartą mokslininkams kilo daugiau kaip prieš šimtą metų. Šiandien nauji „Roche” ir kitų mokslininkų tyrimai bei JAV Maisto ir vaistų agentūros (angl. FDA) ir Europos vaistų agentūros (angl. EMA) patvirtinimą gavę naujausi vaistai yra šios idėjos realizavimas – šiuolaikinė priešvėžinė imunoterapija sukelia ilgalaikį efektą, kurio dažniausiai nepavyksta pasiekti kitais gydymo būdais.

 

Mokslų daktaras Ira Mellmanas
„Roche” onkologijos tyrimų grupės viceprezidentas


2013 m. gegužės 15 diena. Tais metais pasirodė nauji duomenys, kurie padėjo geriau suprasti imunoterapijos galimybes gydant įvairius vėžio tipus. Apžvelkime priešvėžinės imunoterapijos pliusus ir minusus bei panagrinėkime, kaip šis gydymas gali padėti kovoti su vėžiu.

 

 

MŪSŲ IMUNINĖ SISTEMA ATPAŽĮSTA IR SUNAIKINA SVETIMAS MŪSŲ KŪNUI DALELES

Mes įpratę manyti, kad mūsų imuninė sistema gina mus nuo svetimkūnių – ligas sukeliančių virusų ir bakterijų. Per ilgą laiką imuninė sistema susiformavo būtent dėl šios priežasties.

Imuninė sistema atpažįsta ir sunaikina viską, ko neturėtų būti mūsų kūne – taip pat ir buvusias sveikas ląsteles, kurios supiktybėja. Ji dažnai atskiria labai mažus pokyčius, dėl kurių normali ląstelė imuninei sistemai tampa svetima. Imuninė sistema pašalina suvėžėjusias ląsteles, kol jos dar nesuformavo naviko.

 

 

Kai kurie imunoterapiniai vaistai aktyvuoja imuninę sistemą, blokuodami jos „stabdžius“, kurie neleidžia imuninėms ląstelėms sunaikinti vėžinių ląstelių.

 

 

 

 

 

KAI KURIOS VĖŽINĖS LĄSTELĖS IŠVENGIA ATPAŽINIMO

Imuninė sistema turi atmintį. Kai į organizmą patenka neturintis čia būti virusas arba bakterija, jie yra atpažįstami ir sunaikinami – šis procesas kartojasi kiekvieną kartą patekus į kūną tam pačiam įsiveržėliui.
Imunoterapiniai vaistai panaudoja imuninę sistemą kovai su vėžiu, todėl gali sukelti ilgalaikes remisijas.
Kodėl imunoterapija dar nėra pagrindinis vėžio gydymo elementas?


VIEN TIK VAKCINOS BUVO NEPAKANKAMAI VEIKSMINGOS

Žvelgiant į praeitį, imunoterapijos vystymąsi gana stipriai sustabdė pasitikėjimas vien tik vakcinomis. Galbūt vieną dieną vakcinų prieš vėžį kūrimo pastangos atneš vaisių, bet kol kas jų veiksmingumą mažina vėžinių ląstelių išskiriamų „stop“ signalų blokados nebuvimas.


APSAUGA NUO IMUNINĖS SISTEMOS PUOLIMO PRIEŠ NUOSAVAS LĄSTELES

Kita problema - imunoterapija gali paskatinti imuninę sistemą pulti savas sveikas ląsteles. Toks procesas yra vadinamas autoimuniniu. Atrodo, kad pagaliau mokslininkai surado balansą, tačiau labai svarbu teisingai pasirinkti imunoterapinio vaisto taikinį ir nustatyti, kam šis vaistas būtų veiksmingiausias.


KAIP SUŽINOTI, AR IMUNOTERAPIJA VEIKIA?

Vienas iš klausimų, kylančių gydytojams ir pacientams, yra „Kiek turėsime laukti, kol sužinosime, ar yra efektas?“

Imunoterapija skatina imunines ląsteles infiltruoti naviką, kad galėtų jį sunaikinti, todėl dažnai prieš sumažėdamas navikas padidėja. Aplink naviką susikaupia daugiau ląstelių, todėl rentgeno arba kompiuterinės tomografijos, kuriuos gydytojai skiria gydymo atsakui įvertinti, vaizduose navikas atrodo didesnis.
Įprastas radiologinis vaizdas negali atskirti navikinių ir imuninių ląstelių, todėl gydytojas gali manyti, kad navikas auga ir gydymas neveikia, nors iš tiesų imunoterapijos metu vyksta kaip tik tai, kas ir turi vykti.
Gydytojai ir mokslininkai pamėgino sukurti naujus, specifinius imunoterapijai klinikinio atsako vertinimo parametrus. Vieniems imunoterapija gydomiems pacientams naviko padidėjimas gali reikšti, kad vaistas veikia, kitiems, priešingai – kad vaistas neveikia.

Kelias link biologinių žymenų

Norėdami išvengti abejonių, ar imunoterapija veikia, ar ne, reikalinga atrasti biologinius žymenis ir kartu su vaistais sukurti diagnostikos priemones. Mes siekiame iš anksto išsiaiškinti, kuriems pacientams vaistai gali padėti, o kuriems tik imituos atsaką. Tačiau iki šiol tikslaus testo, galinčio tai nustyti, dar nėra sukurta.

Kitas kelias yra tirti imunoterapijos derinius su taikinių terapija, kuri veikia naviko augimą ir plitimą. Išradingai suderinus vaistus galima sustiprinti imuninę kovą prieš vėžį ir kartu veikti vėžį kitu keliu.

Imunoterapijos mokslas kol kas yra ankstyvoje stadijoje, bet tikimės, kad imunoterapija galės pakeisti vėžio gydymą. Šios srities tyrimai gali padėti, kad išplitęs vėžys būtų ne mirtina liga, o taptų lėtine liga, kai imuninės ląstelės nuolat kontroliuoja, ar neatsinaujina „svetimos“ vėžinės ląstelės. Galbūt kai kurie pacientai pilnai pasveiks nuo vėžio, o tai ir yra pagrindinis vėžio gydymo tikslas.

LT/ONCO/0417/0014