Recidyvuojanti išsėtinė sklerozė: įveikti labirintą
Išsėtinės sklerozės (IS) tyrimai ir inovacijos per pastaruosius 20 metų iš esmės pakeitė pacientų gyvenimą nuo diagnozės iki gydymo.
Nors dar turime daug ko išmokti, ligą sukeliančių biologinių priežasčių tyrimai, pažangūs stebėjimo metodai ir naujos terapinės galimybės pagreitino tiek diagnozę, tiek gydymą ir sulėtino recidyvuojančia IS (RIS) sergančių pacientų ligos progresavimą.
Atkryčių ir negalios progresavimas, sergant RIS:
mėlyna: diagnozuota prieš maždaug 20 metų
žalias: diagnozuota pastaruoju metu
Ką reiškė išgirsti RIS diagnozę
prieš maždaug 20 metų?
Patyrinėkime hipotetiškai ką turėdavo patirti žmogus, išgirdęs RIS diagnozę prieš maždaug
20 metų, ir išklausykime realius IS sergančių pacientų ir gydytojų išgyvenimus.
Daugelis pirminių IS simptomų nėra specifiniai. Tai reiškia, kad šeimos gydytojui jie nesukelia įtarimų arba, esant specifiniams simptomams, šeimos gydytojas nenukreipia paciento pas specialistą, arba šia liga sergantys žmonės nenurodo tam tikrų simptomų, nes jie netrukdo gyventi, yra trumpalaikiai.
IS man buvo diagnozuota 2010 m., tačiau manau, kad šia liga susirgau kur kas anksčiau, nei man buvo nustatyta diagnozė sulaukus 37 metų. Jau 10–15 metų pastebėdavau keistų dalykų. Man vis pasireikšdavo nuovargis, tačiau nėštumo metu šie nuovargio epizodai pasidarė nebeaiškūs, nes daugelis būsimų mamų jaučiasi pavargusios. Turėjau daug klausimų, todėl apsilankiau pas gydytoją.
XXI a. pradžioje, kai pradėjau dirbti IS srityje, pirmuosius simptomus ir ligos diagnozę skyrė maždaug 4 metai.
Labai svarbu pacientų vizitų metu užduoti jiems kuo daugiau klausimų apie jiems pasireiškiančius IS simptomus, taip pat įtraukti juos palaikančius žmones, kurie galbūt kur kas daugiau prisimena apie simptomų kaitą nei pats pacientas.
Ką reiškia išgirsti RIS diagnozę
pastaraisiais metais?
Patyrinėkime hipotetiškai ką turėdavo patirti žmogus, išgirdęs RIS diagnozę prieš maždaug
10 metų, ir išklausykime realius IS sergančių pacientų ir gydytojų išgyvenimus.
90 % ligos aktyvumo matoma tik atlikus MRT. Net ir geriausias viską stebintis neurologas gali matyti tik 10 %. Taigi manau, kad devynis kartus didesnis aktyvumas matomas atlikus MRT.
Taip, galime pasiūlyti kur kas veiksmingesnę terapiją, kuri galbūt tinka ne visiems, bet prieš 10 metų mūsų galimybės buvo itin ribotos, o šiandien galime sulėtinti ligos eigą daugumai pacientų – tai labai džiugina. Esu optimistas ir manau, kad gyvename tuo metu, kai tikrai yra vilties išgydyti IS.
Geriausiai ligos progresavimą IS atveju parodo MRT, pirmiausia - galvos smegenų. Ypač ankstyvoje ligos stadijoje paprastai pastebiu klinikinę ir radiografinę neatitiktį. Tai reiškia, kad MRT metu pastebėsime maždaug 5–10 kartų daugiau ligos aktyvumo požymių nei galėsime nustatyti iš paciento nurodytų ligos simptomų.