skip to content

Svarbiausi išsėtinės sklerozės istoriniai momentai

1421 metai

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas IS atvejis

1421 m. 15-metė Šv. Lidwina iš miestelio Schiedam (Pietų Olandija) čiuožinėdama ledu staiga pajuto silpnumą, nukrito ir susilaužė šonkaulį. Po pirmojo ligos požymio savijauta pablogėjo. Medicinos istorikai mano, kad Lidwinos atvejis yra vienas pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose paminėtų IS atvejų.1

1830 metai

Pirmosios IS iliustracijos

1830 m. prancūzų anatomas Jean Cruveilhier ir patologas iš Škotijos Robert Carswell, tuo pat metu nepriklausomai vienas nuo kito aprašė ir nupiešė nervų sistemos pažaidas, kurios atsiranda IS metu.2,3

1868 metai

Klinikinė IS diagnozė

Paryžiaus universiteto profesorius Dr. Jean-Martin Charcot gydė jauną moterį, kuriai pasireiškė drebulys ir kalbos sutrikimai. Po pacientės mirties galvos smegenyse jis aptiko plokšteles, kurias pavadino sklerozinėmis plokštelėmis (“sclerose en plaques”). Susiejęs šiuos pakitimus su stebėtais kitais klinikiniais simptomais Charcot pirmą kartą diagnozavo IS, kaip atskirą ligą.3,4

1878 metai

Mielino atradimas

1878 m. prancūzų mokslininkas Dr. Louis Ranvier atrado mieliną. Tai medžiaga, kuri atlieka izoliacijos, atramos, užtvaros, trofikos ir pernašos funkcijas. Sergantiems IS mielino dangalas būna pažeistas.4

1916 metai

IS patologija

Edinburgo universiteto patologas Dr. James Dawson 1916 m atliko tikrą perversmą IS patologijoje. Jis pirmą kartą aprašė mikroskopinį mielino pažeidimą ir kraujagyslių uždegimą galvos smegenyse.8

1933 metai

Nauji moksliniai tyrimai

1933 m. JAV mokslininkas Dr. Thomas Rivers įrodė, kad IS nėra virusinė liga. Jis įrodė, kad IS simptomus galima sukelti gyvūnams, jiems suleidžiant sveiko mielino ir sukeliant autoimuninį atsaką. Ši gyvūnų ligos forma buvo vadinama eksperimentiniu alerginiu encefalomielitu (“experimental allergic encephalomyelitis”) (EAE).4

1959 metai

T ląstelių vaidmens atradimas

1959 m. JAV neuroimunologas Dr. Philip Paterson nustatė, kad T ląstelės dalyvauja EAE eigoje. Mokslininkas perdavė ligą iš vieno gyvūno kitam atlikdamas T ląstelių injekcijas.5, 6

1960 metai

B ląstelių vaidmens atradimas

1960 m. mokslininkų grupė sergančių IS žmonių stuburo smegenų skystyje aptiko kito tipo imuninę ląstelę, pavadintą B ląstele. Tai buvo esminis įvykis IS diagnostikoje.7

1960-1970 metai

Imuninės sistemos svarba

Per sekančius du dešimtmečius toliau buvo tyrinėjamas imuninės sistemos vaidmuo IS išsivystyme. Tuo laikotarpiu daug mokslininkų patvirtino, kad IS yra imuninės sistemos liga.8, 9

1981 metai

Pirmą kartą magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) buvo panaudotas diagnozuoti IS

1981 m. britų mokslininkas Dr. Ian. R. Young panaudojo magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) apžiūrint IS sergančio paciento galvos smegenis. Vėliau paaiškėjo, kad net jei pacientui nepasireiškia jokie IS būdingi klinikiniai simptomai, MRT pagalba galima nustatyti IS ligos požymius.8

1983 metai

Naujas neįgalumo matavimo standartas

Neurologas John Kurtzke sukūrė išplėstinės negalios vertinimo skalę (EDSS). Ji naudojama klinikinėje praktikoje ir klinikiniuose tyrimuose vertinant pacientus, sergančius IS.10 Vertinimas apima regos funkcijų, koordinacijos ir galūnių judėjimo sutrikimus.

1990 metai

Pirmasis IS gydymas

90-aisiais buvo sukurtos pirmosios terapijos, padedančios kontroliuoti, bet ne gydyti, IS simptomus. Buvo patvirtinta keletas injekcinių preparatų, kurie sumažina paūmėjimų dažnį pacientams, sergantiems recidyvuojančia IS (RIS) forma. Tai yra dažniausiai pasitaikanti ligos forma.8 Vėliau buvo sukurti vaistai, kurie lėtina negalios išsivystymą.

2000 metai

Naujos galimybės recidyvuojančioms IS formoms gydyti

Sukurti nauji skirtingo veikimo mechanizmo ir vartojimo būdų vaistai. Dauguma vaistų veikia į T ląsteles.

Dabartis

Inovacijų metas

Per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai toliau tyrė IS. Naujausi tyrimai parodė, kad B ląstelės vaidina svarbų vaidmenį IS ligos progresavimo procese.11, 12 Įvairiose pasaulio šalyse jau yra prieinami ligą modifikuojantys vaistai ir pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) formai gydyti.


Literatūra

  1. Medaer, R. (1979). Does the history of multiple sclerosis go back as far as the 14th century? Acta Neurologica Scandinavica. 60(3): 189–92.

  2. Murray, T. (2009). Robert Carswell: The First Illustrator of MS. The International MS Journal. 2009. 16, 98–101.

  3. Compston, A., Lassmann, H., McDonald, I. (2006.). McAlpine's Multiple Sclerosis (Fourth Edition). London: Churchill Livingstone. 3–6.

  4. Rolak, L. (2003). MS: The Basic Facts. Clinical Medicine & Research. 1 (1), 61–62.

  5. Paterson, P. (1960). Transfer Of Allergic Encephalomyelitis In Rats By Means Of Lymph Node Cells. The Journal of Experimental Medicine. 111, 119–1947.

  6. Fletcher, J et al. (2010). T cells in multiple sclerosis and experimental autoimmune encephalomyelitis. Clinical and Experimental Immunology. 162, 1–11.

  7. Holmøy, T. (2009). The Discovery of Oligoclonal Bands: A 50-Year Anniversary. European Neurology. 62, 311–315.

  8. Rolak, L. (2009). The Basic Facts: The History of MS. National MS Society. 1–11.

  9. Steinman, L. (2003). Optic Neuritis, A New Variant of Experimental Encephalomyelitis, A Durable Model for All Seasons, Now In Its Seventieth Year. The Journal of Experimental Medicine. 197 (9), 1065–1071.

  10. Kurtzke, J. (1983). Rating neurologic impairment in multiple sclerosis: An expanded disability status scale (EDSS). Neurology. 33, 1444–52.

  11. Disanto, G.; Morahan, J. M.; Barnett, M. H.; Giovannoni, G.; Ramagopalan, S. V. (2012). The evidence for a role of B cells in multiple sclerosis. Neurology. 78 (11), 823–32.

  12. Hauser, S. et al. (2008). B-Cell Depletion with neuroparalytic accidents in Relapsing–Remitting Multiple Sclerosis. New England Journal of Medicine. 358, 676–88.