Gyvenimas su išsėtine skleroze:
mano istorija

Felix, sergantis recidyvuojančia išsėtine skleroze, ir
Craig, kuriam diagnozuota pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė,
pasakoja apie ligos įtaką jų kasdieniam gyvenimui.

Felix – 31 metų fotografas ir futbolo aistruolis. Pirmuosius išsėtinės sklerozės simptomus vyras pajuto 2005 m.,
o 2009 m. jam buvo diagnozuota recidyvuojanti išsėtinė sklerozė.

2007 m. nustojau skaityti knygas, nes skaitydamas puslapio pabaigą nebegalėjau prisiminti, kas įvyko jo pradžioje.

Pirmieji man pasireiškę simptomai buvo pusiausvyros sutrikimai, taip pat negalėjau ir stabiliai išlaikyti rankų. Vieno atkryčio metu liga paveikė mano pėdas – atrodė, kad jos man nebepriklauso. Labai keistas ir gniuždantis jausmas.

Vieną ar du kartus per savaitę lankau sporto klubą. Asmeninis treneris skiria man pusiausvyros ir balansavimo pratimų. Kartu sportuoja ir mano žmona, tačiau pastebiu didelį skirtumą tarp to, kiek geriau ji sugeba išlaikyti pusiausvyrą nei aš.

Craig – profesionalus pianistas. Pirmuosius išsėtinės sklerozės simptomus vyras pajuto įkopęs į ketvirtą dešimtį, o pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė jam buvo diagnozuota sulaukus maždaug 45 metų.

Tikriausiai nuo 35 metų pajutau, kad kažkas yra ne taip. Bėgdamas negalėdavau sustoti arba iškildavo kitų problemų, pradėjau vilkti kairę koją – supratau, kad kažkas negerai.

Man, kaip pianistui, didžiausią susirūpinimą kėlė nutirpę pirštai, ypač pirštų galiukai, tai sukeldavo problemų grojant, nebegalėjau taip gerai jausti klavišų.

Šiuo metu nepriklausomybė man reiškia sugebėjimą nuvykti į darbą, užsiplikyti puodelį arbatos ir pasigaminti pusryčius. Stengiuosi gyventi geriausiai - kiek tik leidžia mano sveikata ir jėgos.