Svarbiausi išsėtinės sklerozės istoriniai momentai

Svarbiausi išsėtinės sklerozės istoriniai momentai

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas IS atvejis

1421 metai


Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas IS atvejis


1421 m. 15-metė Šv. Lidwina iš miestelio Schiedam (Pietų Olandija) čiuožinėdama ledu staiga pajuto silpnumą, nukrito ir susilaužė šonkaulį. Po pirmojo ligos požymio savijauta pablogėjo. Medicinos istorikai mano, kad Lidwinos atvejis yra vienas pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose paminėtų IS atvejų.1

Pirmosios IS iliustracijos

1830 metai


Pirmosios IS iliustracijos


1830 m. prancūzų anatomas Jean Cruveilhier ir patologas iš Škotijos Robert Carswell, tuo pat metu nepriklausomai vienas nuo kito aprašė ir nupiešė nervų sistemos pažaidas, kurios atsiranda IS metu.2, 3

Klinikinė IS diagnozė

1868 metai


Klinikinė IS diagnozė


Paryžiaus universiteto profesorius Dr. Jean-Martin Charcot gydė jauną moterį, kuriai pasireiškė drebulys ir kalbos sutrikimai. Po pacientės mirties galvos smegenyse jis aptiko plokšteles, kurias pavadino sklerozinėmis plokštelėmis (“sclerose en plaques”). Susiejęs šiuos pakitimus su stebėtais kitais klinikiniais simptomais Charcot pirmą kartą diagnozavo IS, kaip atskirą ligą.3, 4

Mielino atradimas

1878 metai


Mielino atradimas


1878 m. prancūzų mokslininkas Dr. Louis Ranvier atrado mieliną. Tai medžiaga, kuri atlieka izoliacijos, atramos, užtvaros, trofikos ir pernašos funkcijas. Sergantiems IS mielino dangalas būna pažeistas.4

IS patologija

1916 metai


IS patologija


Edinburgo universiteto patologas Dr. James Dawson 1916 m atliko tikrą perversmą IS patologijoje. Jis pirmą kartą aprašė mikroskopinį mielino pažeidimą ir kraujagyslių uždegimą galvos smegenyse.8

Nauji moksliniai tyrimai

1933 metai


Nauji moksliniai tyrimai


1933 m. JAV mokslininkas Dr. Thomas Rivers įrodė, kad IS nėra virusinė liga. Jis įrodė, kad IS simptomus galima sukelti gyvūnams, jiems suleidžiant sveiko mielino ir sukeliant autoimuninį atsaką. Ši gyvūnų ligos forma buvo vadinama eksperimentiniu alerginiu encefalomielitu (“experimental allergic encephalomyelitis”) (EAE).4

T ląstelių vaidmens atradimas

1959 metai


T ląstelių vaidmens atradimas


1959 m. JAV neuroimunologas Dr. Philip Paterson nustatė, kad T ląstelės dalyvauja EAE eigoje. Mokslininkas perdavė ligą iš vieno gyvūno kitam atlikdamas T ląstelių injekcijas.5, 6

B ląstelių vaidmens atradimas

1960 metai


B ląstelių vaidmens atradimas


1960 m. mokslininkų grupė sergančių IS žmonių stuburo smegenų skystyje aptiko kito tipo imuninę ląstelę, pavadintą B ląstele. Tai buvo esminis įvykis IS diagnostikoje.7

Imuninės sistemos svarba

1960-1970 metai


Imuninės sistemos svarba


Per sekančius du dešimtmečius toliau buvo tyrinėjamas imuninės sistemos vaidmuo IS išsivystyme. Tuo laikotarpiu daug mokslininkų patvirtino, kad IS yra imuninės sistemos liga.8, 9

Pirmą kartą magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) buvo panaudotas diagnozuoti IS

1981 metai


Pirmą kartą magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) buvo panaudotas diagnozuoti IS


1981 m. britų mokslininkas Dr. Ian. R. Young panaudojo magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) apžiūrint IS sergančio paciento galvos smegenis. Vėliau paaiškėjo, kad net jei pacientui nepasireiškia jokie IS būdingi klinikiniai simptomai, MRT pagalba galima nustatyti IS ligos požymius.8

Naujas neįgalumo matavimo standartas

1983 metai


Naujas neįgalumo matavimo standartas


Neurologas John Kurtzke sukūrė išplėstinės negalios vertinimo skalę (EDSS). Ji naudojama klinikinėje praktikoje ir klinikiniuose tyrimuose vertinant pacientus, sergančius IS.10 Vertinimas apima regos funkcijų, koordinacijos ir galūnių judėjimo sutrikimus.

Pirmasis IS gydymas

1990 metai


Pirmasis IS gydymas


90-aisiais buvo sukurtos pirmosios terapijos, padedančios kontroliuoti, bet ne gydyti, IS simptomus. Buvo patvirtinta keletas injekcinių preparatų, kurie sumažina paūmėjimų dažnį pacientams, sergantiems recidyvuojančia IS (RIS) forma. Tai yra dažniausiai pasitaikanti ligos forma.8 Vėliau buvo sukurti vaistai, kurie lėtina negalios išsivystymą.

Naujos galimybės recidyvuojančioms IS formoms gydyti

2000 metai


Naujos galimybės recidyvuojančioms IS formoms gydyti


Sukurti nauji skirtingo veikimo mechanizmo ir vartojimo būdų vaistai. Dauguma vaistų veikia į T ląsteles.

Inovacijų metas

Dabartis


Inovacijų metas


Per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai toliau tyrė IS. Naujausi tyrimai parodė, kad B ląstelės vaidina svarbų vaidmenį IS ligos progresavimo procese.11, 12 Įvairiose pasaulio šalyse jau yra prieinami ligą modifikuojantys vaistai ir pirminės progresuojančios išsėtinės sklerozės (PPIS) formai gydyti.

Literatūra

  • 1. Medaer, R. (1979). Does the history of multiple sclerosis go back as far as the 14th century? Acta Neurologica Scandnavica. 60(3):189–92.
  • 2. Murray, T. (2009). Robert Carswell: The First Illustrator of MS. The International MS Journal. 2009. 16, 98–101.
  • 3. Compston, A., Lassmann, H., McDonald, I. (2006). McAlpine's Multiple Sclerosis (Fourth Edition). London: Churchill Livingstone. 3–6.
  • 4. Rolak, L. (2003). MS: The Basic Facts. Clinical Medicine & Research. 1 (1), 61–62.
  • 5. Paterson, P. (1960). Transfer Of Allergic Encephalomyelitis In Rats By Means Of Lymph Node Cells. The Journal of Experimental Medicine. 111, 119–1947.
  • 6. Fletcher, J et al. (2010). T cells in multiple sclerosis and experimental autoimmune encephalomyelitis. Clinical and Experimental Immunology. 162, 1–11.
  • 7. Holmøy, T. (2009). The Discovery of Oligoclonal Bands: A 50-Year Anniversary. European Neurology. 62, 311–315.
  • 8. Rolak, L. (2009). The Basic Facts: The History of MS. National MS Society. 1–11.
  • 9. Steinman, L. (2003). Optic Neuritis, A New Variant of Experimental Encephalomyelitis, A Durable Model for All Seasons, Now In Its Seventieth Year. The Journal of Experimental Medicine. 197 (9), 1065–1071.
  • 10. Kurtzke, J. (1983). Rating neurologic impairment in multiple sclerosis: An expanded disability status scale (EDSS). Neurology. 33, 1444–52.
  • 11. Disanto G, Morahan JM, Barnett MH, Giovannoni G, Ramagopalan SV. (2012). The evidence for a role of B cells in multiple sclerosis. Neurology. 78 (11), 823–32.
  • 12. Hauser, S. et al. (2008). B-Cell Depletion with neuroparalytic accidents in Relapsing–Remitting Multiple Sclerosis. New England Journal of Medicine. 358, 676–88.